1. SAVO KELYJE

Ateikit
O, nakties vaikai,
Pakilkit
Laiptais á bokðtà tylos
Á bokðtà laikrodá nakties.
O kaip ðauksmà
Kurio trokðtà
Rankos neðanèios kardà,
Kardà vardu iðminties
Iððaukiantis viltá.
Ir jis neiðkaltas ið plieno,
Rankom neliestas
Ir nedega ugnis jame:
Jis tik árankis mûsø troðkimø.


2. KAI PILNATIES AKIS UÞMERKS MIRTIS

Mirties ranka tamsi
Kyla aukðtyn aukðtyn
Koks tu ðaltas esi
Uþmerktom akim.

Nesuprantam, ar tu dar þvelgi
Ar tik klausti mëgintum,
Ar tik rodai mums ið toli
Kà paslëpti tiktø.

Noris paslëpti tavy
Tai kas mûsø yra
Kol akiø pramerkt negali
Ir kol esam ðalia.


3. MIRTIS

Mirtis tai mëginimas iðeit,
Mirtis tai siûbuojanti neþinomybës ðaka,
Mirtis tai amþina kûryba
Ir spalva jos juoda.
Mirtis iðsipildanti bûties knyga,
Mirtis tai perskyra pirma,
Mirtis tai vakar ir ryt,
Mirtis tik iðtart to nemoka.
Mirtis tai naktis visagalë,
Mirtis tai lûpos iðbalæ,
Mirtis tai ðlovës priglaudëja,
Mirtis tai kario likimo fëja.
Mirtis tai karstas giliai þemëje,
Mirtis tai kas nesunku mes manëme -
Veltui!
Mirtis uþdaro vartus, kai mes màstome
Apie Jà ir kas bus
Mirtis priklauso ir mums...
Mirtis, kai kaþkieno akys sudrëksta.
Mirtis, kai temperatûra tavo atvësta.
Mirtis tai pergalë ir paguoda,
Mirtis kuri atima ir duoda.
Mirtis tai nauja saldi gyvybë,
Mirtis tai aistra ar bûtinybë?


4. KAI PILNATIES AKIS UÞMERKS MIRTIS II

Ar tikrai gyveni, ar dejuoji many
Lyg pakabintas ant kaklo.
Neklausk, neklausk ar tu akmeny
Kai paskutiná kart tave matom.

Kaip ðalta, kaip ðalta ið mûsø balsø
Sklinda skausmo keliu,
Èiurlena èiurlena kerø garsu
Kai naujà vienybæ tveriu.


5. GYVENIMO KRITIMÀ DOVANOSIM KRANKLIUI

Sutemø krantai ir dvasia nemirtinga –
Ramûs, kai virpa kranklio sparnai.
Tamsoj pravirksta sielos ið laimës
Jos jà paþásta sublizga kaip dalgis.

Jos mëgsta kai þmogø dalinas,
O dalgis vadinas kranklio vardu.
Kranklá jos kvieèia ir þvelgia á gelmæ
Nustato jo vertæ, kai pykèiu akys jo ðvieèia.

Esam jo tik ðeðëlis, Mirtis viduje,
Kai kranklys paðëlæs – Mirtis iðorëje.

Aðtriais nagais á sutemø ðalá,
Vëliø takais nuneðti jis gali.
Jo laukiam, geidþiam ir tylim...
Lai iðgirs mus! Uþ tai já ir mylim.

Jo þvilgsná, prisilietimà dovanosiu Jums,
Gyvenimo kritimà dovanosiu Jam.


6. Á NAUJÀ GALYBÆ

Atmerk akis á tamsos malonumus,
Atverk duris á prieðo rûmus
Ir atsistok tarp jo ir seno þmogaus,
Kuris turëtø reikðti viskà viename.
Ir paimk nakties kardà jo ir lik dar gyvas,
Kà reikëtø, su kitu save sulieti treèiame.
Praverk lûpas á prieðo kraujà,
Pamerk rankas á jëgà naujà.


7. IR SAULË NETEKO SAVO PUSËS VEIDO

(instrumental)


8. OZIRIO ADVENTAS

Tu, kurs mëgsti mënulá naktá,
Garbinti
Savy tamsos blogá
Ten, kur kiekvienà...
Kiekvienà naktá koðmaras
Tai ðviesos maiðto pabaiga
Adventas Ozirio
Pradþia Ðëtono judesio
Tai nëra letargo sapnas
Nebus melo inicialas
Setas èia karalius
Ozirio sukapoti gabalai
Susigërë þemëj kaip lietaus laðai
Ir tamsa jo ryto saulei
Dulkëtas jo ten sostas laukia.


9. FOLKLORINË DAINA APIE MIRTÁ

Gyrë ðità Mirtá graþiai atvaþiavo
Maþu ðità Mirtis vël miðkais keliavo
Maþu ðità Mirtis vël miðkais keliavo.

Gyrë ðità Mirtá graþus jos þirgelis
Maþu ðis þirgelis per pragarus keliavo
Maþu ðis þirgelis per pragarus keliavo.

Gyrë ðità Mirtá graþus veþimaitis
Maþu veþimaitis á puotà ridentas
Maþu veþimaitis á puotà ridentas.

Gyrë ðità Mirtá graþûs marðkinaièiai
Maþu juos vilkës mirusiej' vaikaièiai
Maþu juos vilkës mirusiej' vaikaièiai.


10. IÐ TUÐTUMOS Á AKMENS TYLÀ

Ugnis, tai mano akys
Ðeðëlis, tai mano kûnas.
Tuðtuma, tai mano sostas,
Vieta kur nëra jausmø.
Pasilikæs tik pergalës mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dûmai styro aplink,
Jie styro ið mano paties,
Savæs nejauèiu, patá sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.
Kaip þemë virsta þvaigþde,
Að tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats að sukûriau save.
Kadaise buvau að þmogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar að ramus
Akmuo apsigaubæs tyla.


11. TARP AKMENS IR VEIDRODÞIO

Uþmerktø pilnaties akiø aðaros sukûrë veidrodá prietemos lopðyje.
Tas veidrodis, pilnaties sidabrinëj ðviesoj, sudrumsèia, sujudina mane.
Santykis su juo – visada individualus, visada paslaptingas.
Jo galia verèia þvelgti á save: o jûs manët, kad tai veidrodis atspindintis iðoræ.
Jame netelpa kà að prisimenu ir neprisimenu, kà svajojau ir màsèiau.
O pats mano gyvenimas slypi Velino iðkeltame ið samanø akmenyje, kuris nesugeba to gyvenimo papasakoti.
O jei ir tame veidrodyje blyksteli bûties ðeðëlis, jis nesuteiks supratimo koks yra paslaptingame neaprëpiamame akmenyje.
Gerai jei jis atspindës bent mano ir akmens vienovæ.