1. APEIGOS

Tik žodžiai, sparnuoti, lapais pabyra į vėją,
Tik žemė kraują sugers, žemė išdžiuti spėjo,
It savo rankomis, visa kas gyva kviečia,
Keliais į juodąją dirvą, pirštai žarijas liečia...

Atvėrė žaizdą, sruva kraujas,
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis...
Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą,
Protu pavergtą apakins širdis...
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegryš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tiesiai į dangų, krinta iš rankų,
Tik nespėja akis sužiūrėt…
Kyla it liepsnos, užkeikimai ir burtai,
Tylomis tolimos praeities…
Aidi nuaidi, pavirsta į šaltį,
Sustoja vanduo į ledą…
Tiesiai į dangų, nuo barzdos,
Paskutiniai midaus lašai…

Atvėrė žaizdą, sruva kraujas,
Viską degina aplinkui ir išvalo ugnis...
Kas išpažysta savo rankomis sukūrtą,
Protu pavergtą apakins širdis...
Ar tai malda, ar tai kelionė
Iš kurios jau niekas niekada nebegryš?
Ar dovanosi savo baimę, nusilenksi prieš
Gyvybę, jei kas jos paprašys?

Tik toliai vingiuoti, suteka upėm į pradą,
Tik mėnuo vėliai numirs, mėnuo ramybe rado,
Iš tyro šulinio, sudrumstos akys šviečia,
Rankos lyg Jievaro šakos, visa kas gyva kviečia...


2. VEDLYS

Mane šaukia tavo šaknys, tavo verianti tyla,
Margos nugaros gyvačių raizgo nuodija mane,
Prakeikimai, laiko upės, lyg akimirka sapne,
Kai prabundi baltos rankos tiesia pirštus į tave…
Kranklio kelias pavojingas, sparną rėžiantis aukštai,
Tu suklupsi jei mirtingas, nemarus juo žengs lengvai,
Spinduliai juodi ištvinę, Velino ugnies takai,
Pakeliui į amžinybę palydės tave vilkai...

Vesk!
Vesk mirtingasai, laumių takais…
Vesk!
Vesk prarastasai, norais slaptais…
Vesk!
Vesk pasmerktasai, savęs nepamesk…
Vesk!
Vesk nelemtasai, kelią atrask…

Pabalnoti juodakarčiai, akys trykšta ugnimi,
Virs bedugniu tu prajosi jei tikėsi savimi,
Gaus ragai anapus toliu, nesuskaitomų aušrų,
Spėk nugirsti savo vardą virš beprotiškų gelmių...
Mano kelias pavojingas, netikėtas ir slidus,
Tu suklupsi jei mirtingas, arba tapsi nemarus,
Išvaduoti tavo vėjai, tavo laisvė širdyje,
Pakeliui į amžinybę pasiimki ir mane...

Vesk!
Vesk amžinasai, laumių takais....
Vesk!
Vesk užburtasai, norais slaptais....
Vesk !
Vesk išrinktasai, savęs nepamesk…
Vesk!
Vesk prakeiktasai, kelią atrask…


3. ŠVIESA

Prarado savo ramybę,
iškerojusią godžiai,
Pripratę prie savo didybės,
Tuščiai ir nuobodžiai,
Kur traukia tavo keliai?
Kas tavo spindulius audžia?
Kuo dega tavo vaikai?
Kas tavo neprietelius baudžia?

Tyla suspengia ir apkurtina, vilkais staug…
Iš saujos plyšta, drąsko, degina, ir veržias lauk…

Paskubėk!
Kas gi žadina tave?
Kas neregimas tau ranką tiesia?
Pažiūrėk!
Kas taip degina tave?
Nesibaigiantis kelias į šviesą...

Mojavo ginklai visagaliai,
Ir ašmenys akmenį kirto,
Pabiro gilės į dirvą,
Kelionė į nežinią virto...

Sukausto plienu ir apkurtina, vilkais stauk...
Iš sapno kyla, tvinsta gyslomis ir šaukia – jau....

Pažiūrėk!
Tai tik laiko dykuma,
Kam į nebūtį aukoji tiesą?
Pažiūrėk!
Ne akis plačiai atmerkęs,
Ir atrasi savo kelią į šviesą....
Atrasi, atrasi, savo kelią į šviesą...


4. GYVYBĖS MEDIS

Mirtis apkabina, šaknis padabina,
Gyvačių nuodais - praeitim pavaišina,
Užgauta styga gilumon panardina,
Gyvybe užgimsta, ir mirtį graudina...

Pradas be vardo, gyvybę įvaldo,
Pasivys atsilikusį kelią,
Pažadins, prikels iškerojusią giliai...

Lašas po lašo per gyvenimą neša,
Šaknimis apsivijusį taką,
Gyvačių nuodais patikrinsi galias...

Gimsta į dangų, sakalo akys,
Pamato, šviesą neregimą,
Paliečia tyliai - šiurpas nupurto mane...

Trokšta į viršų, rankos lyg šakos,
Atsispirs, nebelies žemės kojom
Į rasą pavirs, kelias į žemę sugrįš...


5. SAKALO VAIKAI

Štai čia, pačiam vidury, lauko gale prie tako,
Šakos veja kelius kiek pasaulis mato,
Tai medis, iš kurio prasideda tavasis kelias,
Sustok, įsiklausyk, šaknys kankliais velias....

Sakalo vaikai, pakils į dangų juodą skrist ….
Sakalo vaikai, pakils į dangų, saulė švis ….
Sakalo vaikai, pakils į dangų, sparnai iš rankų….
Sakalo vaikai, sakalo vaikai…..

Tai čia, pačiam vidury, kelio pradžioj, prie tako,
Sapne, tai ko tu klausei, viską jis atsakė,
„Prisėsk, savo kelionę man palik“, jis sako,
Pažvelk, tik paklausyk tai bitėmis dūzgia šakos,

Sakalo vaikai, pakils į dangų juodą skrist ….
Sakalo vaikai, pakils į dangų, saulė švis ….
Sakalo vaikai, pakils į dangų, sparnai iš rankų….
Sakalo vaikai, sakalo vaikai…..

Tai ten, kelio pradžioj, pasaulio vidury,
Sustok, jei užklydai, lauko pakrašty,
Radai, ko neieškojai, ko nesupratai,
Pažvelk pačion viršūnėn, tai sakalo vaikai...


6. ĄŽUOLAS

Rangosi bedugne iš gelmių, net vėjai girdi,
Virsta tik akimirkai ji medžiu ošimu,
Taip gyliai nuodai gyvačių sugelia į širdį,
Gesta akyse liepsna, o sielai neramu...
Driekiasi miškais savu krauju žymėtas kelias,
Tolsta plieno pragaras,ir kruvina aušra,
Šiaurės vėjais verčiasi žirgai bėrieji mano,
Iš gyvenimo gyvam ištrūkti nevalia...

Ąžuolu ąžuolu amžinu ąžuolu virski,
Verski mane šimtašakiu, žaizdas man užginki
Ąžuolu ąžuolu amžinu ąžuolu virski,
Milžinu virski tvirtu, į padanges pakilki

Protėviu balsais prabyla šimtametės vėlės,
Vėjais girgžda medžiuose jų nemari giesme,
Kam gi tu Medeine pasirodei man prieš mirti?
Kam gi mano sužalotą kūną išmainei?
Šaknys taip gyliai, gyliai net kanklių raudą girdi,
Rankos į šakas, it dangų remiantys pečiai,
Milžinu medžiu kerosiu kol pradėsiu žilti,
Lauksiu kol iš mano toliu vėl parjos žirgai...

Ąžuolu ąžuolu amžinu ąžuolu virski,
Verski mane šimtašakiu, gyvybę grąžinki…
Ąžuolu ąžuolu amžinu ąžuolu virski,
Ąžuolu virski tvirtu, virs pasaulio pakilki...


7. GELEŽINIS VILKAS

Mačiau aš sapną, aš girdėjau balsus
Mane jie vedė per girias ir miškus
Tik mėnesiena švietė kalno šlaitais
Didžiulis vilkas kvietė plieno šarvais.

Ką pranašauja šie neramūs sapnai?
Sakyk, Lizdeika, ko nerimsta vilkai?
Virš Šventaragio dūmai (kyla) lyg juodi varnai,
Ką man likimas audžia, ką tu matai?

...Kas naktį staugia geležim vilkai
Kiekvieną akmenį sudrebina balsai,
Pilis pasidengia sidabru pilnaty,
Stovės čia miestas – amžiams Lietuvos širdy!

Klausyk valdove pranašystės žynių,
Gyvenimas tavasis išrinktas Dievų
Stiprybę vilko savyje atrast turi
Stovės čia Vilnius – amžiams Lietuvos širdy!

...Kas naktį staugia geležim vilkai
Kiekvieną akmenį sudrebina balsai,
Pilis pasidengia sidabru pilnaty,
Stovės čia miestas – amžiams Lietuvos širdy!


8. TAI NE PABAIGA

Įgels, akis užmerks, ir kadanors nušvis,
Aukos midum, krauju ir šermenų gėrybėm,
Deglais lydės, išdegins takelius pirmyn,
Į rato vidury, kur erdvės susipynė….
Tai paskutinė kelionė iš mano kūno,
Bet dar ne pabaiga…

Nedelsk, nebus rytoj išgarbintų vardų,
Tik toliai kruvini sau ištakas suranda,
Tau šmėkla Giltinės nusilenkia žemai,
Ilsėtis po mirties, deja mums lemta…
Į nebūtį krenta garbus gyvybės rūbas,
Tai dar ne pabaiga….

Dar niekas nesugryžo iš pradžių pradžios,
Atsiveria dausų šviesoj jau viską matę,
Pritrūks tyla raudoj sugeltos išminties,
Pas mirtį mes visi tokie panašūs….
Tai paskutinė kelionė iš mano kūno,
Tai dar ne pabaiga….


9. ĮKAITAI

(Instrumental)