1. IS SIRDIES...

Kas gimsta su ženklu kovot,
Niekada nepaleis kalavijo iš rankų aštraus.
Kas trokšta į ugnį įžengti aukodamas savo gyvenimą,
Skausmo nejaus.

Kas miršta nežinodamas baimės,
Kraujuojančią širdį pridengęs ranka,
Sutinka aukščiausiam kalne savo tėvus ir protėvius
Geriant, dainuojant drauge.

Nėr mūšio be liepsnos, nėr laisvės be kovos,
Kaip kraujo be žaizdos...
Nėr žemės be mirties, nėr žygio be vilties,
Kaip šviesos be išminties...
Nėr kelio be kančios, nėr galo be pradžios,
Kaip melo be tiesos...
Nėr žaibo be ugnies, nėr žodžio be garbės,
Kerštas veržias iš širdies...

Kas ieško nesibaigiančio kelio,
Į savo svajones klajos amžinai.
Kas randa jėgų atlaikyti audras,
Nepabūgs į bedugnę pažvelgt iš aukštai.

Kas mato, kaip sukasi amžinas ratas,
Pabunda užmerkęs akis,
Kas jaučia, kaip vėjai alsuoja mirtim,
Tam dega prieš mūšį širdis.


2. ANAPUS NEMUNO

Ten, kur saulė leidžias vakaruos, kur Prūsų giminės
Pavargusios kovot su kryžių nešančiais šunim,
Krito Pamedė, Galinda, Barta, gynės Semba
Ir Notanga sukilimais šlavė vokiečių pilis.
Penkiasdešimt metų kovės narsiai, nenurimo
Karo būgnas, plakt širdis, kerštu liepsnojantys ginklai,
Teks palikt tėvų žemes ir pažadą sugrįžt, ugnim
Išdegint tai, kas svetima, į pelenus paverst.

Prūsus ir Jotvingius, Kuršius, Sėlius ir Žiemgalius
Lietuva priglaust suspėjo, ginklą galinčius laikyt,
Geležinės valdė rankos, kautis troško ir atkeršyt,
Už tėvų mirtis krikščionims galą padaryt.
Niekšai, jūs svajojat eit toliau, anapus Nemuno,
Ir žemę Lietuvos grėsmingais kryžiais nusmaigstyt,
Mes vergaut nepratę, mūsų laisvė – tai kova,
Mes visi numirsime mūšyje laisvi.

Pralaimi tie, kurie nebetiki,
Nustoja plakt širdis, įpuolusi į neviltį.
Sudėt ginklus – pasmerkt gyvenimą,
Iškeisti laisvę į beviltišką vergavimą.
Kas drįsta pult į priešų begalę,
Suklupęs kumštyje suspaudžia savo pergalę.
Visai arti, anapus Nemuno,
Laukt pasiruošę dieną naktį priešo svetimo.

Ryt sudrebės dangus, prapliups lietum, pažadins vėjus,
Sūkuriais audra pakils ir juodu vandeniu patvins,
Nemunas galingas siena stos ir nei vienas išpera
Nė kojos kelti Lietuvon nedrįs.
Matos iš toli grėsmė, dangus ugnim kraujuoja,
Kitame krante jau girdis atžygiuojantys būriai,
Rytą jūs vaitosit, jeigu Nemuną įveiksit,
Ir gailėsitės, kad jūsų dievas siuntė jus čionai.

Anapus nemuno....anapus nemuno....


3. AUKA SENIEMS DIEVAMS

Ir vėl į mūšį traukiant mūs ginklai nerimsta;
Tik priešo kraujas gali pergalę nulemt,
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Kovoj gyvenimas akimirksniu pavirsta
Auka Seniems Dievams...

Iš mūšio grįžtantį mane varnai ramino,
Liepsna nuplovė mano kruvinas rankas,
Ši mano pergalė nebuvo paskutinė
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Ši mano pergalė nebuvo paskutinė
Auka Seniems Dievams...

Vilkų balsais mane pakvies išėję broliai,
Mirtis man kelią rodys į savo valdas,
Šita naktis tikriausiai paskutinė
Auka Seniems Dievams...
Auka Seniems Dievams...
Šita naktis tikriausiai paskutinė
Auka Seniems Dievams...


4. SVARBIAUSIAS MUSIS

Kad nieks neįtartų, kariauna viesulu joja
Po vėjo skraiste,
Kad nieks neišgytų, mirusiu vandeniu
Vėlinas plauna žaizdas.
Kad nieks nepalūžtų, iš rago stiprybės
Geria vaiduokliai raiti,
Kad nieks nepaspruktų, juodbėrių kojos
Ugninės šauna strėle...

...Dovanok man gyvenimą
Dar vienam mūšiui,
Dar vienai aušrai,
Dar vienam gurkšniui
Iš rago Dausų...
...Dar vienai pergalei...

Požemių kalvėse plienas,
Nukaltas juodojoj ugny,
Grūdintas priešo krūtinėje,
Aštrintas stabio širdim,
Ranką ne vieną pakeitęs,
Tarnauja lig šiolei kovoj,
Mirtį ar pergalę neša
Amžiną kovą Dausų prarajoj...


5. KRUVINOS PASVAISTES

Triuškinantys žygiai nesustabdė nė vieno,
Griausmas šaukia kilt kovon – tokia Dievų valia,
Kraujas susilieja ir visi kaip vienas
Pasiryžę siausti su visa žvėries galia.

Kruvinos pašvaistės...

Mirtį lenkia viesulu žirgai eikliausi,
Negyvai sutryps visus, kas stos kely,
Tūkstančiais vilkų šiąnakt šešėliai kausis,
Kruvinos pašvaistės švies viršūnių sūkury.

Kruvinos pašvaistės...

Požemių kerai užverda didžią audrą,
Viskas bus nušluota, kur prajos gauja,
Žemė skils po kojom ir prarijus aušrą
Kruvinos pašvaistės degs ugnies šviesa.


6. GRAZTANTYS SU KARO UGNIM

Trys semos mus vediusalusiom upa,
Klaidino mia gazumoj,
Vilko kantry geles vert
Dar vienz dieni azaukt.

Mes graztam su karo ugnim
Usrazinti msiuos, praazkliazis,
Dar dega akyse viltis,
Surinkti kariaun?suazkti - Pirmyn!

Mes graztam su karo ugnim...

Rudenio burtai triskart userazo
Mus snkl useikt iazyst,
I dvasi pasaulio mus pirazais lediniais
Lytazo beveidlemtis.

Tris vasaras saul kaitriausia lydazo
tolimus gius, keisazausius kraazus,
Iazegino baimir azrd usiejo
Liepsnojanazu kruvino kerazo geismu.

Pavasariai gird tyriausiais azltiniais
I pirmo iazryazo azies gyvastis,
Gurkazis iantro pasdino ugn?
Treazo vanduo tai Diev iazintis


7. PRIES PARKLUPDYK

Žaizdos negyja, nes nėra vilties sugrįžti namo,
Kalbos netyla, sėjančios baimę kario galvoj.
Svetimas kraštas, tolimas kelias, žemė juoda,
Mūšis parodys, kokia gi lietuviško plieno galia...

Pulk, Kirsk ir Žudyk!
Priešą Parklupdyk!

Pergalės gydo žaizdas, primena randai klaidas,
Dainos sudėtos įamžina vyrų narsiausių kovas.
Žemė prisimena kraują, pavirtusį pievom nykiom,
Karo keliai paženklinti žirgo kanopom juodom.

Skomantas vedė jotvingių pulkus per Pinsko žemes,
Dūmais paleido kas dega, atlygino bočių skriaudas,
Traidenį, Kernavės valdovą, rusas ilgai dar atmins,
Prakeiktas ne kartą už mirtinus žygius narsus karvedys


8. ZIRGA PARNES MANO KUN

Pirmyn! Raiti viesulai,
Žemę sudrebinkit, priešas lai bijo!
Karčiais ugniniais žirgai
Neša per dykvietes vyrus.

Priesaiką tvirtino savo krauju
Protėvių kerštą atlikt iki galo,
Matė Dievai, kiek paklota galvų,
Matė, kaip kraujas žemę išvalo...

Kautis, ginklais pamojuot
Trokšta kiekvienas narsuolis,
Priešą nors vieną nudobt
Taikos tarytum grobuonys.

Žirgas parneš mano kūną namo,
Skydas papasakos tai kas nutiko,
Ragas kovos paskutinį kart pūs
Ir palydės mane vėjų platybėn!

Vėjau, tu karius klaidini,
Primeni tūkstančio priešų kariauną,
Tylą slepi jų šarvų žvangesy,
Pakeli miglą lyg juodąją audrą...

Kelio man nieks nepastos,
Žaibo greičiu lekia žirgas,
Ginkluos griausmo galia
Drasko į gabalus viską.


9. EIME SU MUMIS

Vėlės išminčių slepias vilkais
Miškuos, kurie kadais buvo šventais,
Jų akys žiba ledine šviesa
Kaip žvaigždės – tolimos, šviečia nakčia.
Kaip vakaras saulę skandina ugny,
Taip grimzta svajonės gilyn užmaršty,
Pavirsdamos dulkėm ir smėlio krislais,
Po kojomis tų, kur gyvens amžinai...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks artimas, kaip pražūtis...

Po milžinų paliktais akmenim,
Giliausiuos urvuos rusena ugnis,
Ta, kuri šildė Kūrėjų rankas,
Ta, kuri uždega naktį žvaigždes.
...Rankose dega ugnis...
Skradžiai tuštumą sklinda šviesa,
Pakyla varnai, nusileidžia naktis...
Ir šnabžda... Eime su mumis...

...Eime su mumis... kur veda ugnis
rymo prieš saulę senoliai žili,
ateina iš karo didvyrių būrys,
kur traukia dainas išnaikinta gentis...
...Eime su mumis... kur veda ugnis
skrenda varnai, kur užgims ateitis,
kelias toks tolimas, tartum mirtis,
kelias toks, artimas kaip pražūtis...


10. VARDAN...

(Instrumental)